XXV skyrius


- Žmonės,- tarė mažasis princas,- susigrūda į greituosius traukinius, bet jie nežino, ko ieško. Todėl blaškosi ir sukasi ratu...

Ir jis pridūrė:

- O tai neverta...

Šulinys, kurį mes priėjome, nebuvo panašus į Sacharos šulinius. Sacharos šuliniai - paprastos, smėlyje išraustos duobės. Šis buvo panašus į tikrą kaimo šulinį. Bet jokio kaimo aplinkui nebuvo matyti, ir man rodėsi, kad sapnuoju.

- Keista,- tariau mažajam princui,- viskas yra: ir skridinys, ir kibiras, ir virvė...

Jis nusijuokė, čiupo virvę, ėmė ją leisti žemyn skridiniu. Ir skridinys sucypė, kaip cypia senas vėjarodis, kada vėjas būna ilgai miegojęs.

- Girdi,- tarė mažasis princas,- mes pažadinome šulinį, ir jis dainuoja...

Aš nenorėjau, kad jis kamuotųsi.

- Duokš,- tariau jam,- tau per sunku.

Pamažu iškėliau kibirą iki šulinio krašto ir pastačiau ant jo. Ausyse man tebeskambėjo skridinio daina, ir mačiau, kaip ribuliuojančiame vandenyje mirga saulė.

- Aš labai ištroškęs šito vandens,- tarė mažasis princas,- duok man atsigerti...

Aš supratau, ko jis ieškojo.

Pakėliau kibirą jam prie lūpų. Jis gėrė užsimerkęs. Buvo taip malonu, lyg būtum dalyvavęs kokioje šventėje. Šis vanduo buvo daugiau nei gėrimas. Jį pagimdė kelionė po žvaigždėmis, skridinio daina, mano rankų pastangos. Jis buvo geras širdžiai kaip dovana. Kai buvau mažas berniukas, žėrinti kalėdų eglutė, vidurnakčio pamaldų muzika, romios šypsenos irgi šitaip nuskaidrindavo mano gaunamą kalėdinę dovaną.

- Tavo planetos žmonės,- tarė mažasis princas,- augina penkis tūkstančius rožių tame pačiame darže ir neranda jame, ko ieško...
- Neranda...- patvirtinau.
- O juk tai, ko ieško, būtų galima rasti vienoje rožėje arba truputėlyje vandens...
- Žinoma,- patvirtinau.

Ir mažasis princas pridūrė:

- Bet akys yra aklos. Reikia ieškoti širdimi.

Aš atsigėriau. Kvėpuoti buvo lengva. Auštant smėlis būna medaus spalvos. Jaučiausi laimingas, matydamas ir šią medaus spalvą. Ko man būtų reikėję sielotis...

- Turi padaryti, ką žadėjai,- švelniai tarė mažasis princas, vėl atsisėdęs prie manęs.
- O ką gi aš žadėjau?
- Na, žinai... antsnukį mano avelei... aš juk atsakau už tą gėlę!

Išsiėmiau iš kišenės piešinio apmatus. Mažasis princas į juos pažvelgė ir juokdamasis tarė:

- Tavo baobabai truputį panašūs į kopūstų galvas...
- Na jau!

Aš taip didžiavausi baobabais!

- Tavo lapė... jos ausys... jos truputį panašios į ragus... ir per ilgos!

Ir jis vėl nusijuokė.

- Tu neteisingas, vaikuti, juk aš nemokėjau piešti nieko daugiau, tik uždarus ir atdarus smauglius.

- Et, bus gerai!- tarė jis.- Vaikai supranta.

Tagi nupiešiau antsnukį. Ir, kai jį jam padaviau, man suspaudė širdį.

- Tu ketini kažką daryti, o aš nieko apie tai nežinau.

Bet mažasis princas neatsakė. Jis tarė:

- Žinai, aš nukritau į Žemę... rytoj sueis metai...

Truputį patylėjęs, jis tarė vėl:

- Nukritau visai netoli nuo čia...

Ir jis nuraudo.

Nežinia kodėl mane vėl apėmė keistas sielvartas. Bet paklausiau:

- Vadinasi, prieš savaitę, tą rytą, kai mudu susipažinome, tu ne šiaip sau vaikščiojai vienas už tūkstančio mylių nuo visų gyvenamų vietovių! Ėjai atgal į tą pačią vietą, į kurią buvai nukritęs?

Mažasis princas vėl nuraudo.

Aš pridūriau abejodamas:

- Gal todėl, kad sueis metai?..

Mažasis princas dar kartą nuraudo. Jis niekada neatsakydavo, ko klausiamas, bet juk nuraudimas reiškia "taip",- ar ne tiesa?

- Ak,- tariau aš,- man baisu...

Bet jis atsakė:

- Tau dabar reikia dirbti. Turi grįžti prie savo lėktuvo. Aš tavęs čia lauksiu. Ateik rytoj vakare...

Bet man tebebuvo neramu. Prisiminiau lapę. Kai leidiesi prisijaukinamas, gali tekti ir trupučiuką paverkti...


Pagrindinis puslapis Turinys XXIV skyrius XXVI skyrius