XIV skyrius


Penktoji planeta buvo labai įdomi. Ji iš visų mažiausia. Joje išsitenka tik gatvės žibintas ir jo uždegėjęs - žibintininkas. Mažasis princas negalėjo suprasti, kam reikalingas gatvės žibintas ir žibintininkas kažkur dangaus skliaute, planetoje, kurioje nebuvo nei namų, nei gyventojų. Tačiau jis tarė pats sau:

- Tas žmogus gal ir tikrai išdarinėja nesąmones. Bet jo nesąmonės - ne didesnės negu karaliaus, tuščiagarbio, biznieriaus ir girtuoklio. Jo darbe bent yra šiokia tokia prasmė. Kai jis uždega žibintą, atrodo, gimsta dar viena žvaigždelė ar gėlelė. Kai užgesina žibintą - užmigdo žvaigždę ar gėlę. Toks darbas labai gražus. Tai iš tikrųjų naudinga, nes gražu.

Atsidūręs planetoje, jis pagarbiai pasveikino žibintininką.

- Laba diena. Kodėl tu dabar užgesinai tą gatvės žibintą?
- Taip nustatyta,- atsakė žibintininkas.- Labas rytas.
- Kas nustatyta?
- Užgesinti gatvės žibintą. Labas vakaras.

Ir jis vėl uždegė žibintą.

- O kodėl tu jį dabar uždegei?
- Taip nustatyta.
- Nieko nesuprantu,- tarė mažasis princas.
- Nėra čia ko nesuprasti,- tarė žibintininkas.- Kas nustatyta, tas nustatyta.- Labas rytas.

Ir jis užgesino gatvės žibintą.

Paskui raudona languota nosine nusišluostė kaktą.

- Mano darbas - tiesiog baisus. Kadaise jis buvo dar nieko. Rytą užgesindavau ir vakare uždegdavau. Likusią dienos dalį galėdavau ilsėtis, o likusią nakties dalį - miegoti...
- O paskui nuostatai pasikeitė?
- Nuostatai nepasikeitė,- tarė žibintininkas.- Čia ir yra visa velniava! Planeta ėmė suktis kas metai vis greičiau, o nuostatai nepasikeitė!
- Na ir?..- tarė mažasis princas.
- Na ir dabar, kai ji apsisuka vieną kartą per minutę, man nėra nė sekundės poilsio. Uždegu ir užgesinu kartą per minutę!
- Tai juokinga! Dienos tavo šalyje trunka vieną minutę!
- Visai nejuokinga,- tarė žibintininkas.- Štai jau visas mėnuo, kai mudu kalbamės.
- Visas mėnuo?
- Taip. Trisdešimt minučių. Trisdešimt dienų! Labas vakaras.

Ir jis vėl uždegė savo žibintą.

Mažasis princas žiūrėjo į jį, ir jam patiko tas žibintininkas, taip tiksliai laikąsis nuostatų. Jis prisiminė, kaip kadaise pats ieškodavo saulėlydžio, patraukdamas kėdę. Jis panoro padėti savo draugui.

- Klausyk... aš žinau, kaip tu gali pailsėti, kada norėsi...
- Aš visada noriu,- tarė žibintininkas.

Mat žmogus gali būti ir labai tikslus, ir kartu - tinginys.

Mažasis princas kalbėjo toliau:

- Tavo planeta tokia mažutė, kad tu gali, tris žingsnius žengęs, ją visą apeiti. Reikia tik eiti ne per greitai, kad vis liktum saulėje. Taigi, kai užsimanysi pailsėti, pradėk eiti... ir diena truks tiek, kiek tu norėsi.
- Menka man iš to nauda,- tarė žibintininkas.- Labiausiai gyvenime man patinka miegoti.
- Tai nieko neišeina,- tarė mažasis princas.
- Tai nieko neišeina,- tarė žibintininkas.- Labas rytas.

Ir jis užgesino žibintą.

"Šitą,- tarė sau mažasis princas, keliaudamas toliau,- šitą visi kiti nieku laikytų: ir karalius, ir tuščiagarbis, ir girtuoklis, ir biznierius. O jis tik vienas man neatrodo juokingas, gal todėl, kad rūpinasi kuo kitu, o ne pačiu savimi."

Jis apgailestaudamas atsiduso ir pridūrė pats sau: "Šitas - vienintelis, su kuriuo būčiau galėjęs susidraugauti. Bet jo planeta - tikrai per maža. Dviem nėra vietos..."

Mažasis princas nedrįso prisipažinti, jo su šia palaiminga planeta jam buvo gaila skirtis daugiausia dėl to, kad per parą joje būdavo tūkstantis keturi šimtai keturiasdešimt saulėlydžių!


Pagrindinis puslapis Turinys XIII skyrius XV skyrius